Trečiadienį „Vytauto“ stadione vykusioje „Tauro“ treniruotėje aidėjo lietuvio ausiai sunkiai atpažįstami šūksniai. Nurodymus turkų kalba vieną po kito žaidėjams skirstė naujasis Tauragės ekipos strategas, 48-erių metų Ramazan Silin. Susipažinimas su komandos nariais pirmą kartą prie užsienio ekipos stojusiam treneriui praėjo pakankamai sklandžiai. Raitydamas parašą ant sutarties, R.Silin sutiko pasidalinti savo nuomone apie Lietuvos futbolą bei papasakojo, kaip jo karjera klostėsi gimtojoje Turkijoje.
– Treneri, sveikiname prisijungus prie „Tauro“ kolektyvo. Esate pirmasis turkas, vadovausiantis lietuviškajam klubui. Kas nulėmė Jūsų sprendimą atvykti į Tauragę? Ar prieš tai ką nors žinojote apie Lietuvos futbolą?
– Dėkoju už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę. Prisipažinsiu, atvykau čia be jokių konkrečių minčių, tačiau „Tauro“ klubo prezidentas Jaunutis Šetkus ėmė ir įkalbėjo likti. Matyt, kaip abu praeityje buvę vartininkai, vienas kitą gerai suprantame (juokiasi). Ryšys tarp Lietuvos ir Turkijos futbolo užsimezgė jau anksčiau, mano gimtinėje. Turkijoje rungtyniauja lietuviai Darvydas Šernas bei Žydrūnas Karčemarskas. Savu laiku žaidė ir Gintaras Staučė, tad bendradarbiavimo tiltas jau buvo nutiestas anksčiau. Atėjo laikas turkų futbolo atstovams atvykti į Lietuvą. Konkrečiai apie „Tauro“ klubą ėmiau domėtis tik gavęs pasiūlymą. Sužinojau nemažai. Tauragės klubas – Europos Sąjungos klubas, o tai man reiškia nemažai. Be to, prieš keletą metų „Tauras“ kovėsi UEFA Europos lygos atkrintamosiose varžybose. Tai didelis pasiekimas. Apie pačią Lietuvą Turkijoje atsiliepiama gražiai. Neseniai mano gimtinėje buvo demonstruojamas valandos trukmės filmas, kuriame vaizduojamos gražiausios jūsų šalies vietovės. Visa tai ir lėmė apsisprendimą.
– Ar per savaitę, kol esate Lietuvoje, jau spėjote nors kiek susipažinti su lietuviškuoju futbolu? Koks jis Jums pasirodė?
– Įspūdžiai dar menki. Pastebėjau, jog futbolininkams trūksta disciplinos, meilės šiai sporto šakai. Jų žaidimas – neagresyvus. Žaidėjai į savo darbą nežiūri profesionaliai, rungtyniauja per daug atsipalaidavę. Jų akyse nedega ugnelė, o galvoje – mažai atsakomybės. Talentingų vaikinų tikrai yra, tačiau jiems reikia daug dirbti. Pasakysiu atvirai, Lietuvos A lyga savo pajėgumu prilygsta trečiajai pagal pajėgumą Turkijos lygai.
– „Tauras“ šiuo metu užima paskutiniąją turnyrinės lentelės vietą. Komanda pripratusi prie pralaimėjimų. Ar nemanote, jog sunkiausia žaidėjus bus nuteikti psichologiškai?
– Žinoma, juk jie jau spėjo išsiugdyti pralaimėtojų mentalitetą. Reikės daug dirbti. Tačiau aš prie to pratęs. Jau šeštąjį kartą stoju prie klubo, kuris čempionate užima paskutiniąją vietą, vairo. Traukti komandas iš dugno man iki šiol sekėsi pakankamai neblogai. Nesu stebukladarys, neturiu ir stebuklingosios lazdelės, tačiau stengsiuosi padaryti viską, ką galiu, kad komanda pradėtų demonstruoti gražesnį žaidimą. Atiduosiu visą savo sukauptą energiją bei patirtį. Reikia įskiepyti žaidėjams meilę futbolui. Taip pat svarbus ir trenerio pastovumas. Visi kartu turime dirbti kaip komanda.
– Spėjote susipažinti su „Tauro“ ekipos nariais. Kokie Jums jie pasirodė?
– Tiksliau ką galėsiu pasakyti po pirmųjų kelių sužaistų varžybų. Tačiau ir dabar jaučiasi pasitikėjimo savimi trūkumas. Pirmiausiai reikia pakeisti jų mentalitetą, pravesti dviejų savaičių agresyvų mokymą. Jokių individualių atsisakymų „aš to ar ano nedarysiu“ būti negali. Žaidėjas gali klysti ar prasižengti keturis kartus. Po jų turėtų sekti atsisveikinimas su komanda. Reikia įvesti discipliną. Labiausiai stengtis turi vietiniai futbolininkai. Jei tauragiškis sunkiai dirbs, užsinorės ir kiti. Vietiniai žaidėjai turi būti pavyzdžiu atvykusiems. Ne atvirkščiai.
– Ar keliate sau, kaip treneriui, kokius tikslus Tauragėje?
– Žinoma. Kad komanda imtų demonstruoti gražų futbolą. Norisi pagerinti patį žaidimą, kad į rungtynes susirinkusiems sirgaliams patiktų tai, ką jie mato aikštėje. Turime parodyti, kad ten, lentelės apačioje, mums nesmagu. Reikia kilti aukštyn.
– Koks strategas esate? Kokių savybių reikalaujate iš savo auklėtinių?
– Esu griežtas treneris, tačiau žinau, jog tarpusavio ryšys ir supratimas yra labai svarbus. Žinau, kad kalbos barjeras gali būti šiokia tokia problema, tačiau futbolo kalba visur yra vienoda. Pirmiausiai žaidėjams parodysiu, koks aš esu, ko iš jų noriu. Vėliau aiškinsiuosi, kaip jie viską supranta, ko nori iš manęs, ką gali man duoti. Tuomet ieškosime bendrų sąlyčio taškų. Kažko pasieksime tik dirbdami drauge. Svarbiausia yra komanda.
– Pakalbėkime apie Jūsų ankstesnę patirtį. Treneriu dirbate jau 12 metų. Kokį momentą įvardintume kaip aukščiausią savo karjeros pasiekimą?
– 2006 ir 2007 metais dirbau II lygoje rungtyniavusiame „Karsspor“ klube. Man atėjus, ekipa nepralaimėjo 18 varžybų iš eilės. Tapome čempionais bei įgijome teisę žaisti atkrintamosiose varžybose. Deja, finale pralaimėjome ir į aukštesniąją lygą nepatekome.
– 2012/2013 metų sezone vadovavote turkiškajai „Erzincan“ komandai. Papasakokite apie klubą daugiau.
– Kai gavau kvietimą, ekipa rikiavosi paskutinėje, septynioliktoje II-osios Turkijos futbolo lygos (trečia pagal pajėgumą) turnyrinės lentelės pozicijoje. Ekipos prezidentas prašė padėti. Sezoną „Erzincan“ komanda baigė dešimta. Manau, buvo pasiekta nemažai. Nelikau komandoje dėl to, jog pasikeitė valdžia. Nauja valdžia – naujas treneris. Vienas pagrindinių „Erzincan“ klubo rėmėjų – iš to paties Erzincan miesto kilęs Turkijos susisiekimo ministras. Kiekvienas Turkijos klubas yra remiamas kokios nors valstybinės institucijos. Mūsų čempionatus galima vadinti valstybiniais. Kiekvienam II lygos (trečios pagal pajėgumą) klubui kasmet iš valstybės biudžeto yra skiriama po 2 milijonus dolerių. Neatsižvelgiant į jokius pasiekimus. Turkijoje futbolas tiesiog prilygsta religijai. Dėl to ir sakau, kad pirmiausiai Lietuvoje reikia pradėti skiepyti meilę šiai sporto šakai. Vėliau viskas ims judėti į priekį natūraliai.
– Mūsų klubai tokiu valstybinių institucijų dėmesiu pasigirti negali. Neturime netgi ir nacionalinio stadiono. O ką Jūs manote apie Tauragės futbolo infrastruktūrą?
– Sunku ką pasakyti. Tačiau supratau, kad Lietuvoje futbolininkai po vienu stogu negyvena. Pirmiausiai visi turi leisti laiką kartu, tai yra, gyventi viename pastate, valgyti viename pastate. Ne tik varžyboms ruoštis kartu. Turkijoje net 4 ar 5 lygos klubai turi savas akademijas bei viešbučius. Ir Lietuvai reikia judėti ta pačia kryptimi.
– Ar žadate pasikviesti Jums pažįstamų žaidėjų iš Turkijos?
– Nemanau. Registracijos langas jau užsidaręs. Be to, Turkijoje rungtyniaujantys žaidėjai brangiai kainuoja. Net Turkijos valstybinės institucijos yra nepajėgios daugelio jų išlaikyti.
– Per savo kaip trenerio, o anksčiau, kaip vartininko karjerą esate pasiekęs ne vieną pergalę. Gal turite kokį talismaną, kuris Jums padeda laimėti?
– Dievas (pakelia pirštus į viršų).
– Galbūt atsisveikindamas norėtumėte ką nors pažadėti „Tauro“ sirgaliams?
– Stengsiuosi padaryti viską, kad žaidimas pagerėtų. Konkretesnius pažadus gali dalinti tik klubo valdžia (juokiasi).
„Tauro“ dalininkas Piotras Orlovas, turkų agentas Mehmet Ali Caliskan, treneris Ramazan Silin ir Jaunutis Šetkus (iš kairės į dešinę) sutarė kartu dirbti dėl gražesnio Tauragės komandos žaidimo.
FK „Tauro“ informacija
Tauragės.info
